T. Radcliffe’o OP meditacija Sinodo dalyviams apie laisvę
Visų pirma, turima omenyje laisvė kalbėti apie tai, kuo tikime, ir be baimės įsiklausyti į kitus, gerbiant vieniems kitus. Tai Dievo vaikų laisvė, kai sakant „aš“ skelbiamas gerosios Prisikėlimo naujienos akibrokštas. Tam tikra prasme, neturime teisės tylėti.
Laisvė kalbėti yra suleidusi šaknis į vidinę širdžių laisvę. Kai kas nusivils Sinodo sprendimais, manys, kad jie neapgalvoti ar net klaidingi. Bet reikia atsiminti, kad mūsų laisvė apima tikėjimą, jog „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (žr. Rom 8, 28). Viliamės, kad viskas į gera išeina ir tiems, kurie nemyli. Pasitikime Dievo žodžiu, kad niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės – net mūsų nekompetencija ar klaidos. Su tokia laisve drįstame priklausyti Bažnyčiai, sakydami „mes“. Krikščioniškos laisvės DNR dviguba spiralė yra sudaryta iš „aš“ ir „mes“, Dievo malonė veikia abejuose matmenyse, su tokia laisve svarstome apie tai, kokius sprendimus priimti.
Šv. Tomas Akvinietis mokė, kad malonė ištobulina prigimtį, bet jos nepanaikina ar nesugriauna. Tikėjimas Šventąja Dvasia neatleidžia mūsų nuo būtinybės naudotis protu ieškant tiesos, sakyti tiesą, būti jos liudytojais net tada, kai susiduriame su priešiškumu mūsų pačių bendruomenės viduje. Priešingai, nereikia bijoti nesutarimų, nes ir juose veikia Šventoji Dvasia.
Mūsų laisvė – galvoti, kalbėti ir klausytis be baimės. Tačiau ji nieko nereiškia, jei neturime laisvės tų, kurie tiki, kad Dievas darbuojasi, kad Dievą mylintiems viskas išeitų į gera, pakartojo T. Radcliffe’as OP. O jei turime tokią laisvę, tai galime būti ramūs dėl bet kokio rezultato.
Sinodo asamblėjoje veikia Dievo apvaizda ir veda mus į Dievo karalystę vien jai žinomais keliais. Tai yra tiesa ir tada, kai nusiviliama. Dažnai negalime suvokti, kaip Dievo apvaizda veikia mūsų gyvenime. Darome tai, ką manome esant teisinga, o visa kita yra Viešpaties rankose. Šiame Sinode neprivalome padaryti visko. Bus kitų Sinodų. Svarbu žengti žingsnį, po to šį darbą perims kiti.
Dominikonas paminėjo du žinomus praėjusio amžiaus vardus – dominikonų teologo Yves’o Congaro OP ir jėzuito teologo Henri de Lubaco SJ. Abu jie buvo nubausti ir persekioti Bažnyčios, kuriai priklausė. Bet abu išsaugojo vidinę laisvę, platų žvilgsnį, meilę, nepasidavė nuoskaudoms ir susireikšminimo pagundai.
Jei mūsų laisvė yra tik laisvė ginčytis dėl savo pozicijų, būsime gundomi arogancijos tų, kurie, H. de Lubaco žodžiais tariant, laiko save „įsikūnijusia ortodoksijos norma“. Galų gale imsime mušti ideologijos būgnus, nesvarbu, kairėje ar dešinėje. Jei turėsime laisvę tų, kurie pasitiki Dievo apvaizda, bet nedrįsime įsitraukti į diskusiją reikšdami savo įsitikinimus, elgsimės neatsakingai ir niekada nesubręsime.
Dievo laisvė darbuojasi mūsų laisvės šerdyje, trykšta mumyse. Kuo labiau mūsų laisvė yra iš Dievo, tuo labiau ji iš tiesų yra mūsų laisvė. Būdami laisvi Dievo vaikai, kiekvienas galime sakyti „aš“ ir kartu sakyti „mes“. (RK / Vatican News)