Vysk. Algirdas Jurevičius: sinodiškumas – kalbėtis, išgirsti kito nuomonę
Lyginant su praeitais metais sinodo darbas vyksta ramiau. Galbūt dėl kelių dalykų. Visų pirma – tie patys žmonės, kurie dalyvavo pernai, didžioji dauguma dalyvauja ir šiemet. Jie jau turi patirties kalbėtis, diskutuoti. Kitas dalykas – pernai buvo ieškoma krypties ir į sinodą pateko visi klausimai, kurie atėjo iš visų kontinentų vietinių Bažnyčių. Dėl to popiežius įsteigė 10 komisijų ir visus klausimus, kurie reikalauja specialaus pagilinimo, istorinio svarstymo, gilesnio teologinio svarstymo, atidavė svarstyti teologų komisijoms. Sinodui pateikė svarstyti tik tuos klausimus, kurie yra tiesiogiai susiję su sinodiškumu. Nes šio sinodo tema – kaip Bažnyčioje labiau paskatinti sinodiškumą ir įgalinti žmonės labiau dalyvauti bažnytiniame gyvenime ir taip vykdyti savo misiją.
Sakoma, kad ir sinodiškumas vyksta ne dabar, bet jis prasidės tik pasibaigus sinodui, kuomet vietinėse Bažnyčiose jo dvasia bus įgyvendinta vyskupijose, parapijose. Kai bus kalbamasi ir pritaikomas sinodinio darbo metodas kasdienybėje. Bažnyčia savo prigimtimi yra sinodiška, tik ji buvo truputį primiršusi šią savo savybę. Mes žinome, kad po Antrojo Vatikano susirinkimo popiežius Paulius VI įsteigė Vyskupų sinodą kaip konsultacinį momentą, kad vyskupai, atvykę iš visos Bažnyčios, iš įvairių kraštų ir žemynų, išsakytų savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Popiežius kartu su Romos kurija visa tai išklauso ir tai yra labai vertinga konsultacija. Tačiau popiežius Pranciškus sinodiškumui suteikė truputį kitą vaidmenį ir rangą. Tai nėra vien tik konsultacija, bet ir tam tikras gyvenimo būdas, kaip mums geriau būti Bažnyčia, geriau tapti bendruomene, būti bendruomeniškesniais. Antrasis Vatikano susirinkimas pasakė, kad visi pakrikštytieji yra atsakingi už Bažnyčią. Dabar, pagal popiežiaus Pranciškaus mintį, pakrikštytieji, ypač tarybos, kurios, susidarytos iš pasauliečių ir dvasininkų, galės išsikalbėti, vieni kitus išklausyti ir kartu ieškoti geriausių sprendimų.
Mes sinode pateikėme labai daug įvairiausių pasiūlymų. Mūsų pasiūlymai suplauks į baigiamojo dokumento projektą, kurį mes vėl skaitysime ir pateiksime savo pastabas, svarstysime ir dėl kiekvieno dokumento skyriaus balsuosime. Tada, kaip žinoma, baigiamasis dokumentas bus pateiktas popiežiui. Popiežiaus teisė, kartu ir pareiga, suteikti šitiems mūsų darbo ir maldos vaisiams konkretų vyksmą. Galbūt bus paskelbtas posinodinis dokumentas, galbūt atsiras tam tikrų postūmių Bažnyčios gyvenime. Tačiau tą nuotaiką ir gebėjimą kalbėtis, išklausyti kito nuomonę, netgi galbūt priešingą nuomonę, mes kiekvienas tikrai parsivešime į savo vietinę Bažnyčią, perduosime savo bendruomenėms ir mėginsime įgyvendinti praktiškai.
Kai grįžau po praeitų metų sinodo sesijos, turėjau nemažai susitikimų vyskupijoje. Ir kitos vyskupijos kvietėsi. Apvažiavau dekanatus, susitikome su kunigais, kunigų grupelėmis dekanatuose, ir mes kalbėjomės būtent tuo sinodiniu metodu – pokalbio dvasioje metodu, kai ne tik kiekvienas pasako savo nuomonę, bet yra ir tylos bei maldos momentai ir po tos maldos ir tylos mes vėl grįžtame prie to paties klausimo. Ir kaip įdomu, kad tas klausimas ar problema po maldos pasirodo visai kitoje šviesoje.
(jm / Vatican News)
