Ateities teologija negali apsiriboti „rašomuoju stalu“
Galima paminėti, kad šios akademijos ištakos – 1695 metais Rafaelio Cosimo Girolami, artimo kardinolo Giuseppe Renato Imperiali bendradarbio, įsteigtas diskusijų klubas. Kardinolas G. R. Imperiali buvo plataus kultūrinio akiračio žmogus, bibliofilas, sukaupęs vieną iš didžiausių ir geriausių savo laikmečio bibliotekų, kurios durys buvo atviros ir kitiems. R. C. Girolami, taip pat būsimas kardinolas, subūrė grupę tyrinėtojų, kurie nuosekliai domėjosi Bažnyčios ir tikėjimo tiesų istorija bei reguliariai susirinkdavo kardinolo Imperiali būstinėje. Šiai spontaniškai ir neformalaus pobūdžio iniciatyvai pelnius gerą reputaciją, 1718 metais popiežius Klemensas XI patvirtino jos statutus ir ji įgijo Popiežiškosios akademijos pavidalą. Jo įpėdinis Benediktas XIII 1726 metais skyrė nuolatinį finansavimą, o pačią Akademiją padarė integralia Šventojo Sosto dalimi, glaudžiai dirbančia su kitomis jo institucijomis.
Savaime suprantama, per daugiau nei trejetą amžių Popiežiškoji teologijos akademija, jos uždaviniai ir misija ne kartą buvo atnaujinti Paskutinį kartą – 2023 metais popiežiaus Pranciškaus laišku Ad theologiam promovendam. Juo buvo patvirtintas naujas Akademijos statutas ir pateiktos naujos gairės.
„Teologijos vystymas ateityje negali apsiriboti abstrakčiu praeities formulių ir schemų kartojimu. Pašaukta pranašiškai aiškinti dabartį ir Apreiškimo šviesoje įžvelgti naujus ateities kelius, teologija turi apsvarstyti gilias kultūrines permainas, suvokdama, kad tai, ką patiriame, yra ne tik permainų epocha, bet ir naujos epochos atėjimas“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.
Popiežius pabrėžė, kad negalime apsiriboti „teologija prie rašomojo stalelio“. Mums reikia teologijos, kuri įneša pokytį, kuria kultūrą, neužsidaro savyje, pasmerkdama save izoliacijai ir nereikšmingumui, bet sąveikauja su žmonių ir jų bendruomenių kontekstais, su kitomis disciplinomis. Vienas iš svarbiausių teologijos uždavinių yra puoselėti išminties matmenį, kuris papildytų mokslinį žinojimą ir padėtų asmenims egzistenciniuose ir prasmės klausimuose.
Daug popiežiaus laiško akcentų pakartojo ir arkivyskupas Edgaras Peña Parra, linkėdamas, kad naujas statutas ir nauja būstinė iš tiesų taptų nauja Popiežiškosios teologijos akademijos veiklos etapo pradžia. Akademijos narius jis ragino remtis visos Romos Kurijos konstitucijos Praedicate Evangelium perspektyva, raginančia visas Šventojo Sosto institucijas permąstyti save misijos ir evangelizavimo šviesoje. Taip pat remtis sinodiškumo stiliumi, kuris yra izoliavimosi ir abstraktumo priešingybė, nes vertina visų indėlį. Konkrečiai – tai geografiškai ir kultūriškai įvairesnė Akademijos narių sudėtis, didesnis pasauliečių, vyrų ir moterų, įsitraukimas į jos darbus.
„Po trijų šimtų Apšvietos metų nebesame įpratę manyti, kad tikėjimas yra tikras žinojimas. Ateities teologija turi tai gerai paaiškinti ir padėti suprasti, jog tikėjimas yra „tikrovės suvokimas“, nes Kristaus šviesoje įmanoma išplėtoti tokią pasaulio ir gyvenimo sampratą, kuri neatsisako nieko, kas autentiškai žmogiška. Priešingai, suteikia egzistencijai meilės prieskonį, leidžiantį visiems vyrams ir moterims susitikti su Tiesa, kuri gelbsti, atperka, išlaisvina iš blogio ir bet kokios vergijos, vidinės ir išorinės“, – sakė arkivyskupas E. Peña Parra. Juk teologija, priminė jis, yra „intelektuali meilės kantrybė“, kaip yra pasakęs dominikonų teologas Marie-Dominique Chenu arba, palaimintojo Antonio Rosmini žodžiais, „intelektuali meilė forma“. (RK / Vatican News)
