Patriarchato pripažinimo klausimas ir taika Ukrainoje
Anot graikų katalikų ganytojo, Romai nereikia patriarchato sukurti, tačiau reikia jį pripažinti. Nes patriarchatas visų pirma yra Bažnyčios egzistencijos būdas, savo gyvenimo organizavimo būdas. Ukrainos graikų apeigų Bažnyčia gyvena kaip patriarchalinė Bažnyčia, vadovaujasi Rytų Bažnyčių kanonų kodeksu, jos struktūra ir procedūros atitinka patriarchalinės Bažnyčios pobūdį. Pavyzdžiui, sakramentiniai aliejai yra pašventinami Kijevo patriarchalinėje katedroje, o po to išdalijami viso pasaulio ukrainiečių graikų apeigų katalikų bendruomenėms. Naujas vyskupas išrenkamas su kitų vyskupų pritarimu ar rekomendacija, tik tada kreipiamasi į Romą ir prašoma jos pritarimo, o kai vyskupas užima savo vyskupišką sostą, tai įvyksta Ukrainos graikų katalikų didžiojo arkivyskupo pavedimu.
Tačiau žmonėms sunku suprasti, kodėl vienas vyskupas (ar didysis arkivyskupas) iš Kijevo patvirtina kito vyskupo poziciją, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose. Jų tradicijoje ir mentalitete tokią galią turi patriarchas. Parapijose tikintieji spontaniškai meldžiasi už savo patriarchą, o ne didįjį arkivyskupą. Toks titulas, priminė Ševčiukas, yra perimtas iš graikų ortodoksų tradicijos. Graikijos ortodoksų Bažnyčios galva turi didžiojo arkivyskupo titulą. Tačiau slaviškoje tradicijoje toks titulas ar rangas nėra gerai suvokiamas ir neatitinka bažnytinės tikrovės. Pasak Sviatoslavo Ševčiuko, patriarchato rangas anksčiau ar vėliau bus pripažintas.
Prie šių ukrainiečių ganytojų žodžių galima pridurti ir tai, jog ne paslaptis, kad vienas iš pagrindinių motyvų, dėl kurių Šventasis Sostas delsė pripažinti patriarchato rangą, yra Maskvos patriarchato pasipriešinimas. Maskvos patriarchatas laikė Ukrainą savo kanonine teritorija ir labai jautriai reagavo į galimybę čia atsirasti kitam patriarchatui. Patriarchato rangas būtų padidinęs ir taip didelį nepalankumą graikų katalikams Ukrainoje, taip pat paveikęs bendrus ekumeninius santykius tarp Romos ir Maskvos.
Tačiau, kaip minėta, Konstantinopoliui pripažinus Ukrainos ortodoksų Bažnyčią ir jos kanoninę teritoriją, šios Bažnyčios galvai išreiškus troškimą bičiuliautis ir dialoguoti su graikų apeigų katalikais, po kelių ar keliolikos metų ekumeninis delsimo motyvas gali išnykti.
Kapituliacija nėra taika
Didysis arkivyskupas Ševčiukas pakomentavo ir savo krašto susitaikymą su Rusija. Taika yra pageidautina, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčia ją remia, tačiau tai turi būti tikra taika.
„Mes daug kalbame apie karą. Tačiau karas negali baigtis „taika bet kokia kaina“. Mes jau daug sumokėjome už savo laisvę, už savo teisę būti savimi. Jei taika reiškia viską prarasti, tai nėra taika, tai kapituliacija. Taika visiškai neįmanoma be teisingumo. Mes kalbame apie teisingą taiką, ypač dėl tų, kurie prarado gyvybes, kurie tapo nekaltomis aukomis, kurie fronte neteko savo vaikų... Taika turi gerbti žmonių skausmą. Be tokios taikos, kuri remiasi tiesa, teisingumo versme, mes negalime kalbėti apie karo pabaigą. Aš manau, kad kiekvienas tai turi suvokti. Jei žodis taika reiškia „bet kokia kainą“, sutikimą su agresoriaus sąlygomis, tada mes falsifikuojame patį taikos supratimą.”
Kalbėdamas apie savo Bažnyčią visos Ukrainos kontekste, didysis arkivyskupas Ševčiukas sakė, kad ji nori dalyvauti visuomenės ir valstybės kūrimo procese, nes tai kiekvieno teisė, tai jos istorija.
„Mes remsime viską ir bendradarbiausime viskame, kas tvirtins Ukrainos valstybę, jos suverenitetą, taip pat pat Europos kryptį“, – pridūrė jis. (RK / Vatican News)
