„Laudato si’“ metai. Gyvename epochinio virsmo laiku
Popiežiaus malda
Pranciškus taip pat pasiūlė dabartiniam laikui ir „Laudato si’“ metams tinkamą maldą:
Žinoma, „Laudato si’“ metai nėra savitikslė iniciatyva. Priešingai, jie skelbiami siekiant paskatinti ganytojus ir tikinčiuosius per ateinančius dvylika mėnesių daug kartų atversti enciklikos puslapius, kuriuose aprašomos didžiosios dabartinės žmonijos ir ekosistemos problemos, pateikiama jų analizė, parodomi tarpusavio ryšiai, pasiūlomos sprendimų gairės tiek tarptautinei politikai, tiek pavienių asmenų kasdieniam elgesiui. Enciklika yra konkreti ir realistiška. Ją galima pavadinti nauju žingsniu Bažnyčios socialinėje doktrinoje, kuri sutelkia dėmesį į socialinius klausimus tikėjimo šviesoje, klausia, kaip jų atžvilgiu turėtų elgtis krikščionis.
Bažnyčios socialinės doktrinos tikslai
Tokios doktrinos fragmentų atrasime kiekviename Bažnyčios gyvavimo amžiuje, tačiau Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ sutartinai vadinama pirmuoju Bažnyčios socialinės doktrinos dokumentu siaurąją prasme, naujo tipo popiežių ir Bažnyčios mokymo atšakos pradžia. Jos tiesioginio dėmesio centre nėra Trejybės, Bažnyčios, sakramentų prigimties ar kitų teologinių klausimų, tačiau savojo laiko didžiųjų socialinių problemų suvokimas Evangelijos šviesoje ir pagalba tikintiesiems, kaip jas spręsti. Leono XIII enciklika paskelbta 1891 metais, epochinių pokyčių metu. Karalystes ir imperijas pradėjo keisti nacionalinės valstybės, monarchijas – demokratinė santvarka arba naujo tipo autokratiniai režimai. Kitas epochinis virsmas – žemės ūkiu pagrįstos ekonomikos virtimas industrine ir kapitalistine, su tuo susijusi masinė migracija iš vienkiemių ir kaimelių į miestus, urbanizacija. Senasis visuomeninis audinys, papročiai, nusistovėję gyvenimo stiliai pradėjo irti, neretai labai skausmingai, prievartingai. Šiuos virsmus aiškino, interpretavo arba tiesiogiai skatino įvairios naujos filosofinės, socialinės ir ideologinės doktrinos. Didžiausių, labiausiai paplitusių pavadinimus šiandien puikiai žino visi – liberalizmas, socializmas, kitos doktrinos labiau žinomos istorikams, kurie tyrinėja socialines ir ekonomines idėjas.
Viena iš didžiųjų problemų, kuri tebesprendžiama iki šiol, tapo socialinis teisingumas. Ką tai reiškia esant fabriko savininku ir fabriko darbininku? Kaip šiuos ekonominius vaidmenis suderinti su krikščionišku gyvenimu ir atsakyti doktrinoms, kurios vienaip ar kitaip ragino išsižadėti evangelinių gyvenimo principų arba tiesiogiai ir piktai su jais polemizavo, kaip kad komunistinis ateizmas? Leonas XIII pateikė organišką žvilgsnį į darbo santykių, darbo sąlygų ir nuosavybės klausimus, savininkų ir darbininkų teises bei pareigas, valstybės vaidmenį ir bendrąjį gėrį. Leono XIII enciklika taip pat paskatino krikščioniškosios demokratijos gimimą.
Panašų organišką žvilgsnį į susijusias žmonijos ir jos bendrųjų namų – žemės ir jos ekosistemos – problemas pateikia popiežius Pranciškus. Tačiau, anot jo, „žmonijos ir pasaulio situacijos teologiniai ir filosofiniai apmąstymai gali nuskambėti kaip įgrisusi bei abstrakti žinia, jei nesirems šviežia dabartinio konteksto, neturinčio pavyzdžio žmonijos istorijoje, analize“.
Kas dedasi mūsų namuose?
Todėl pirmoji enciklikos dalis skirta suprasti, kas dedasi mūsų bendruose namuose. Vis labiau įsisąmoninama, jog ir mes gyvename epochinio virsmo metu. Žmonija įžengė į vis greitesnės globalizacijos amžių, o jos poveikis aplinkai toks didelis, jog daro įtaką net pačiam klimatui. „Klimato pokyčiai yra pasaulinė problema, turinti sunkių ekologinių, socialinių, ekonominių, distribucinių ir politinių padarinių. Tai vienas svarbiausių dabarties iššūkių žmonijai“, – rašo popiežius, kuris ne kartą perspėja, jog negalime peržengti tam tikrų ribų. Jų peržengimas gresia negrįžtamais ir neigiamais pokyčiais. Pranciškus aprašo vandens išteklių užteršimą ir netinkamą naudojimą, iš tiesų dramatišką ir masinį biologinės įvairovės nykimą.
Didžiulė problema tapo beribis ir netvarkingas miestų augimas. „Tokie miestai tampa netinkami gyventi ne tik dėl užterštumo nuodingomis medžiagomis, bet ir dėl urbanistinio chaoso, transporto problemų ir vaizdinės bei garsinės taršos“, – rašo popiežius. – „Daugelis miestų yra didžiulės neefektyvios struktūros, suvartojančios per daug vandens ir elektros. Kvartalai, net ir neseniai pastatyti, – ankšti ir netvarkingi, trūksta žaliųjų erdvių. Šios planetos gyventojams nepridera nuolat gyventi supamiems betono, asfalto, stiklo ir metalo, neturint jokio fizinio sąlyčio su gamta.“ Tiesa, yra ir gražių, ekologiškų kvartalų, tačiau jie skirti nedaugeliui, o kai kur net draudžiama į juos įžengti svetimiems ir drumsti jų dirbtinę ramybę. Tai tik viena iš daugelio sąsajų tarp socialinės atskirties, socialinio neteisingumo ir aplinkos degradavimo. Ir priešingai, oraus gyvenimo kiekvienam žmogui sukūrimas neišvengiamai siejasi su pagarba aplinkai.
Krikščioniška perspektyva
Tačiau toji pagarba nesuderinama su tokiomis dabartinėmis nuostatomis, kuriomis nepripažįstamas joks aplinkos sakralumas, pagal kurias planeta ir gyvasis pasaulis yra tik objektai arba daiktai, skirti išnaudojimui, beatodairiškam, egoistiškam ir greitam pelnymuisi arba vartojimui. Nieko pagarbaus nėra nuostatose, kad galima viskuo manipuliuoti pasitelkiant technologijas arba apgaulingoje viltyje, kad technologijos viską išspręs.
Šventojo Rašto šviesoje ryškėja visai kitokios nuostatos. „Visa gamta ne tik apreiškia Dievą, bet ir yra jo artumo vieta. Kiekviename kūrinyje gyvena gaivinanti Dvasia, kviečianti užmegzti santykį su Juo“, – rašo popiežius. Tai nėra gamtos sudievinimas ar žmogaus ypatingos ir išskirtinės vertės paneigimas, tačiau jo išskirtinės atsakomybės suvokimas. Žmogus pasaulio gėrybėmis turi naudotis ne kaip despotiškas ir savavalis valdovas, o kaip rūpestingas šeimininkas, kuriam Dievas patikėjo kūrinijos globą. „Artimos vienybės su kitomis gamtinėmis būtybėmis jausmas negali būti autentiškas, jei sykiu širdyje stokojama švelnumo bei atjautos kitiems žmonės ir rūpinimosi jais“, – priduria Pranciškus. (RK / Vatican News)
