Kardinolo L. Sako laiškas Irako krikščionims ir visiems irakiečiams
„Brangiosios seserys ir broliai, „tebūnie jums keleriopai padauginta malonė ir ramybė““, – apaštalo Petro (žr. 1 Pt 1, 2) žodžiais pradeda savo laišką apie popiežiaus vizito bažnytinę ir nacionalinę prasmę kardinolas Sako.
„Šis vizitas yra piligriminė kelionė mūsų šalyje, Abraomo žemėje. Tai nėra turistinė ar pramoginė kelionė. Neužtikrintumo laiku popiežius visiems skiria paguodos žinią. Šis vizitas, atsižvelgiant į jo svarbą, turi būti rengiamas nacionaliniu, bažnytiniu ir dvasiniu lygiu. Šis vizitas drąsins irakiečius peržengti skausmingą praeitį vardan susitaikymo ir žaizdų gydymo, vienybės, tarpusavio pagalbos vykdant socialinę pažangą, vardan taikos, stabilumo, tvirto sugyvenimo, gerbiant skirtingumą ir pliuralizmą, esant skirtingais, tačiau vienos šeimos broliais, Abraomo žemės piliečiais, gyvenančiais Irake, bendruose namuose. Vardan taikos jie turi sujungti rankas“, – rašo kardinolas Sako.
„Mums, krikščionims, šis vizitas, ši piligrimystė primena mūsų šaknis, mūsų atsivertimą, mūsų prieraišumą prie krikščioniškos ir irakietiškos tapatybės. Negalime leisti, kad toks įvykis nepaliktų ženklo mūsų Bažnyčioje ir mūsų krašte, turime jį pasitikti atitinkamai pasirengę“, – pažymi Chaldėjų apeigų katalikų Bažnyčios patriarchas.
Jis išreiškė troškimą, kad popiežiaus vizitas taptų proga mąstyti, gilintis, vystyti naują Bažnyčios Irake ir regione sampratą, žengti žingsnį link entuziazmo, link dvasinio evangelinio radikalumo, link žmonių, džiugiai – tėvų, šventųjų ir kankinių pavyzdžiu – tarnauti jiems visais būdais.
„Visi žino, kad mūsų Chaldėjų Bažnyčia ir visos seseriškos Bažnyčios Irake bei Artimuosiuose Rytuose patiria įvairiopą spaudimą bei iššūkius – politinius, ekonominius, socialinius, dėl konfliktų, ekstremizmo, migracijos, koronaviruso pandemijos. Visa tai aptemdė akiratį, komplikavo santykius ir darbus. Reikia stengtis, kad popiežiaus vizitas taptų lūžiu visuose šiuose dalykuose, vadovaujantis tikėjimu ir viltimi“, – rašo Irako ganytojas.
Reikia klausti, nesiekiant nei dominavimo, nei prestižo, kaip ganyti Dievo kaimenę, kaip harmoningai gyventi dabartiniais laikais? Koks krikščionių vaidmuo visuomenėje? Kokia krikščionybės ir krikščioniško skelbimo ateitis Irake ir Artimuosiuose Rytuose? Visuotinis egzodas ar pasilikimas šioje žemėje, priimant iššūkius, liudijant, išgyvenant viską su tikėjimu? Kokia šeimų, kokia vaikų ateitis?
„Mūsų, krikščionių, buvimas Irake ir Rytuose nėra atsitiktinumas (...), tačiau Dievo plano dalis. Mes turime pašaukimą ir misiją. Nepaisant sunkumų, neturime jų atsisakyti“, – tvirtai įsitikinęs kardinolas Sako. Tačiau ganytojai turi žvelgti į tikrovę atviromis akimis, širdimis ir išmintingai pertvarkyti krikščionišką gyvenimą, kad jis galėtų būti tęsiamas ir puoselėjimas, kad būtų išsaugota jo rytietiška tapatybė. Patriarchas Sako išvardijo keletą prioritetų: būti Evangelijos ir Dievo Žodžio, Šventosios Dvasios Bažnyčia, visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, atsinaujinančia pagal Vatikano II Susirinkimo gaires, kalbančia su seseriškomis Bažnyčiomis ir kitų religijų išpažinėjais, ypač islamo. Dar vienas prioritetas – visuomenėje remti teisingumą, kovoti prieš neteisingumą.
Kardinolas Sako pakvietė ir kitų krikščioniškų Bažnyčių narius pasinaudoti popiežiaus Pranciškaus vizitu: vienytis, kartu liudyti, mobilizuoti viešąją nuomonę, atkreipti dėmesį į visų krikščionių situaciją Artimuosiuose Rytuose, būti artimo meilės ir visuotinės brolystės ženklais. Nepaisant skirtingumo, krikščionys priklauso vienai šeimai. (RK / Vatican News)
