„Mūsų bendra misija – saugoti Dievo vaikus“. Nuskriaustųjų balsas
Ewa Kusz
Ką sako Bažnyčioje nuskriausti žmonės, ko jie tikisi iš Bažnyčios, iš vadinamųjų Bažnyčios žmonių?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes kiekvienas nuskriaustas asmuo yra kitoks, turi skirtingą gyvenimo istoriją iki patirtos prievartos ir po to. Vieni apie tai, ką iškentėjo, kalba iš karto, kiti – po kelerių, keliolikos ar net keliasdešimties metų. Vieni sutiko gyvenime žmogų, kuris jiems padėjo, o kiti liko vieni su savo kančia.
Kai kurie nuskriaustieji garsiai kalba, prašo suteikti jiems balsą, kad būtų išgirsti, kai kurie su gėda atsiveria psichologo kabineto tyloje arba artimiesiems. Kai kurie nuskriausti žmonės šaukia, o kai kurie kalba labai tyliai.
Tai, kas čia rašoma, yra surinkti balsai tų, kuriuos palydėjau ir kurių prašiau atsakyti į klausimą: ko jie tikisi iš Bažnyčios?
Pirma – pripažinti, kad jie egzistuoja
Nuskriaustasis pirmiausia nori būti pripažintas žmogumi, turinčiu teisę egzistuoti su savo skausmu, sužeidimu, skriauda.
Dvasininkai, kurie kaip Bažnyčios atstovai ir netgi dažnai save vadinę „Dievo atstovais“ su skriaudžiamaisiais elgėsi kaip su daiktais, kuriais galima naudotis, pamynė jų žmogiškąjį orumą. Daug kartų jie savo veiksmams mėgino suteikti religinį paaiškinimą arba sakė, kad taip norėjo Dievas. Rezultatas buvo išprievartavimas – ne tik kūno ir psichikos, bet išprievartavimas, palietęs asmens egzistencijos pagrindą. Tai buvo Dievo vaiko orumo sužeidimas, tai buvo Dievo-Meilės patirties sunaikinimas. Nusikaltę dvasininkai savo nuskriaustuose žmonėse sunaikino ir Bažnyčios kaip bendruomenės suvokimą, nes Bažnyčioje buvo padaryta žala, kuriai niekas neužkirto kelio, į kurią niekas nereagavo. Todėl nuskriausti asmenys tikisi, kad Bažnyčia, kurioje įvyko neteisybė, pripažins, jog jų atžvilgiu buvo padaryta ne tik nuodėmė, kurią galima atleisti, bet kad jie tapo nusikaltimo aukomis.
Nuskriaustieji visų pirma nori būti išklausyti, nori, kad būtų išgirstas jų skausmas, pyktis, bejėgiškumas. Kartais jie jaučia gėdą ir klausia, ar jie patys nėra kalti. Kartais agresyviai kaltina. Jie tikisi, kad bus priimti rūpestingai, kaip asmenys, kurie kalba apie žaizdą, padarytą ne tik jiems patiems, bet ir visai Bažnyčios bendruomenei. Jie nenori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su prašytojais, kurie trikdo šventą ramybę, kaip su įsibrovėliais ar netgi kaip su tais, kurie veikia prieš Bažnyčią. Nuskriausti asmenys tikisi būti priimti ne tik teisingai, pagal visas taisykles. Juk čia kalbame apie Bažnyčios bendruomenę, o ne apie teisingai veikiančią bažnytinę instituciją. Nuskriausti žmonės nori turėti teisę išreikšti savo skausmą ir kančias, kurias dažnai ilgus metus giliai slėpė. Jie nori ne pamokymų, bet tikisi priėmimo.
Nukentėję žmonės tikisi teisingumo – jie nori, kad būtų aišku, kas buvo kaltininkas ir kam buvo padaryta žala. Jie nori, kad tai išgirstų ir kiti, kurie gina kaltinamąjį kunigą – jų skriaudėją, dažnai kaltinantį tuos, kurie nuo jo nukentėjo. Nuskriausti žmonės tikisi, kad tas, kuris juos nuskriaudė, būtų nubaustas ir tik po to būtų kalbama apie jo pasitaisymą ir atsivertimą. Nuskriaustieji nori būti pripažinti nukentėjusia šalimi bažnytiniame procese, kuriame teisiamas jų kaltininkas. Šiandien kaltinamajam kunigui suteikiama daugiau teisių, o iš nuskriausto asmens jos atimamos, jis traktuojamas kaip nesvarbus, tarsi tai nebūtų su juo susiję.
Nuskriaustas asmuo nori turėti teisę rinktis – pasilikti Bažnyčioje ar iš jos pasitraukti. Jis nori pats pasirinkti savo kelią. Jam nereikia aiškinti, kokie turėtų būti jo santykiai su Dievu. Jis tikisi, kad bus gerbiamas jo pasirinkimas.
Priėmimas, supratimas, pagarba, aiškus įvardijimas, kas yra kaltininkas, o kas – auka, padeda sveikti.
Antra – duoti laiko gijimui
Sužaloti žmonės nori pasveikti. Jiems reikia laiko ir pagalbos. Jie nenori, kad jiems kas nors nurodinėtų ar diktuotų, kas turi jiems padėti. Jie nori rinktis patys. Net jei psichologo ar advokato paslaugos kainuoja, jie turi teisę gauti tokią pagalbą.
Kai kam kyla klausimas, ar kunigai gali palydėti nukentėjusius asmenis sveikimo kelyje. Ar nėra pavojaus, kad nuskriaustieji ir toliau bus skriaudžiami, gal netgi vėl taps seksualinio išnaudojimo aukomis, ar galbūt jiems bus primetamas tam tikras dvasingumas, religingumas, gal jie bus siunčiami pas egzorcistą ar bus reikalaujama, kad jie atleistų? Nuskriaustieji nenori, kad kitas kunigas jiems ką nors primestų, nes jie tai jau patyrė iš prievartautojo, kuris tuo, ką darė ir kalbėjo, jau primetė savąjį iškreiptą Dievo, dvasingumo, religijos ir Bažnyčios įvaizdį. Jie nenori, kad kiti darytų tą patį, prisidengdami gerumu ir noru padėti. Jiems reikia duoti laiko žaizdoms užgyti.
Nuskriaustiems žmonėms reikia kito žmogaus, kuris padėtų jiems įsitikinti, kad gali būti ir tokių asmeninių santykių, kurie neskaudina. Kunigas pasinaudojo jų pasitikėjimu, pažeidžiamumu ir atvirumu kitam. Dabar jie su nepasitikėjimu žiūri į kitus. Bažnyčia tapo sužeidimo vieta, todėl jie klausia, ar joje yra vietos ir išgydymui. Ar yra vietos jiems? Jie dar jautriau reaguoja į nenuoširdumą, nepasitikėjimą ar net svarstymus, ką su jais daryti, kaip su jais elgtis, kokią vietą bažnytinėje institucijoje jiems skirti. Jie nori Bažnyčios, kuri būtų Motina, o ne tik Mokytoja. Jie nori Bažnyčios, kurioje turėtų teisę būti ir gyti savo ritmu.
Nuskriaustieji taip pat tikisi, kad bendruomenei, kurioje kunigas juos nuskriaudė, taip pat bus suteikta pagalba, nes ji taip pat yra auka ir yra sužeista dėl kunigo nusikaltimo.
Žmonės, kurie buvo nuskriausti Bažnyčioje, sveikimo etape dažnai nenori kalbėti apie savo patirtą skriaudą, nenori, kad būtų iš jų reikalaujama vis iš naujo liudyti apie savo patirtį, nes jiems tai reiškia grįžimą į tą pragarą. Buvo metas, kai jie nenorėjo visko laikyti savyje, kai norėjo kalbėti, tačiau vėliau ateina momentas, kai jie nenori prie to grįžti, būtent tam, kad pasveiktų. Tai nereiškia noro užmiršti, nes užmiršti neįmanoma, bet reiškia norą eiti pirmyn ir nestovėti vietoje.
Trečia – remtis jų patirtimi
Nukentėjusieji ir įveikusieji ilgą sveikimo kelią iš savo patirties gali nurodyti, kur yra klaidų, silpnų vietų, dėl kurių kunigai vis dar išnaudoja nepilnamečius ir pažeidžiamus žmones. Jie gali padėti geriau suprasti kunigų ugdymo klaidas, problemas kunigų tarpusavio santykiuose, dėl kurių kunigai ieško neleistinų ryšių su jaunais žmonėms. Jie gali parodyti, kas Bažnyčios kultūros lygmenyje ir pačioje struktūroje sudaro palankias sąlygas tolesniam išnaudojimui. Jie gali papasakoti, kaip padėti tiems, kurie buvo nuskriausti, ir kokias klaidas Bažnyčia, teikdama pagalbą, vis dar daro. Galiausiai jie gali patarti, kaip dirbti kartu, kad sukurtume ne tik geriau veikiančias, bet ir žmoniškesnes bažnytines institucijas. Jie gali patarti, kaip tiems, kurie buvo nuskriausti Bažnyčioje, kalbėti apie Dievą, mačiusį jų skriaudą. Jie turi daug žinių, kurios kyla iš jų patirties, iš skriaudos patirties, taip pat ir iš ilgo gijimo proceso patirties. Jie gali papasakoti, koks yra sveikimo kelias, nes jie jį praėjo.
Ar mes, kaip Bažnyčia, norime juos išgirsti?
Stengiausi atspindėti tai, ką girdėjau iš įvairių Bažnyčioje sužeistų žmonių apie skirtingus jų sveikimo etapus. Kiekvienas iš šių žmonių atkreipė dėmesį į jiems svarbius aspektus. Tikėtina, kad klausantis ir kitų nuskriaustų žmonių, galima sužinoti dar daugiau svarbių dalykų. Daugelį metų lydėdama dvasininkų ir kitų nuskriaustus asmenis esu įsitikinusi, kad norint, jog jų balsas būtų iš tiesų išgirstas, Bažnyčioje reikia esminių pokyčių, ji neturi būti suvokiama tik kaip gerai veikti institucija. Jei Bažnyčia bus suvokiama tik kaip institucija, tai net ir sukūrus greito reagavimo į pranešimus apie seksualinį išnaudojimą sistemą ir paskelbus naujus elgesio su nepilnamečiais kodeksus, vis tiek pasigesime nuoširdumo atsiliepiant į išnaudojamųjų šauksmą, taip pat autentiško siekimo, kad niekas daugiau nebūtų išnaudojamas – bet kokiu būdu ir ne tik dvasininkų. Labiau už viską turi rūpėti ne teisingas taisyklių vykdymas, bet troškimas skelbti Dievą, kuris yra Meilė, kuris yra jautrus ir švelnus, parodyti, kad tokia yra ir Bažnyčia. Nuskriaustųjų ir apleistųjų šauksmas yra pranašiškas balsas, galintis padėti atsiversti.
Dr. Ewa Kusz yra psichologė-psichoterapeutė, Lenkijos psichiatrų asociacijos narė. Kaip stebėtoja ji dalyvavo šeimai skirtose Vyskupų sinodo sesijose Vatikane, taip pat vyskupų konferencijų atstovams iš viso pasaulio skirtame susitikime vaikų seksualinio išnaudojimo tema. Ji buvo viena iš Krokuvos Ignaco akademijos Vaiko teisių apsaugos centro įkūrėjų, o nuo 2014 m. – direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už studijų programas.