Moteris, sukurta pagal Dievo paveikslą ir pašaukta skelbti Kristų
Kaip pasakota ankstesniuose trijuose šios serijos straipsniuose, ankstyvosios krikščionybės moterų ikonografijos ir antkapinių užrašų duomenys bei šiuolaikiniai raštai apie „Bažnyčios motinas“ rodo, kad moterys vadovavo įvairiomis formomis: tarnavo kaip našlės, diakonės, namų bažnyčių ir vienuolynų vadovės, evangelizuotojos, mokytojos, misionierės ir pranašės. Daugeliu atvejų moterys vadovavo kitoms moterims, nors yra ir reikšmingų išimčių, pavyzdžiui, Seleukijos (Turkija) diakonė Martana vadovavo moterų ir vyrų vienuolynams šv. Teklės kankinystės vietoje. Šios ankstyvosios krikščionybės moterys laisvai liudijo ir pamokslavo, nepaisant didelio to meto vyrų pasipriešinimo.
Galima pagrįstai klausti, iš kur atsirado vidinė stiprybė ir autoritetas, skatinę ankstyvosios Bažnyčios moteris nepaisyti bandymų jas nutildyti. Pasak Christine Schenk, moteris kalbėti, o ne tylėti paskatino jų tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi.
Kaip pavyzdį pasitelkdama sarkofagą, kuriame randama užuomina, kaip bent viena krikščionė, kurios vardas nežinomas, tad ji sąlyginai vadinama Junija, suprato, kas yra jos vidinio autoriteto šaltinis. Moteris vaizduojama laikanti kodeksą, o dešinę iškėlusi oratoriaus gestu. Abipus jos vaizduojamos biblinės scenos (iš kairės į dešinę): Dievas Tėvas su Kainu ir Abeliu; Kristus su Adomu ir Ieva; paralyžiuotojo išgydymas; aklojo išgydymas; stebuklas Kanoje ir Lozoriaus prisikėlimas. Likus keleriems metams iki mirties Junija arba jos šeima užsakė šį unikalios skulptūros sarkofagą, kad įamžintų ją ir jos asmenybę formavusias vertybes.
2004 m. paskelbtame straipsnyje ankstyvosios krikščionybės vaizduojamojo meno ekspertė Janet Tulloch pastebėjo, kad senovės menas gali būti laikomas socialiniu diskursu, kurio tikslas – „patraukti žiūrovą, tarsi jis būtų dalyvis“, ir kad menas buvo suprantamas kaip reikšmių aiškinimas, o ne tiesiog jų perteikimas. Remiantis Tulloch kriterijais galima manyti, kad Junija norėjo, jog jos artimieji patirtų Kristaus galią, kuri panaikino nuopuolio padarinius, – išgydė akluosius ir raupsuotuosius, padovanojo naujo vyno Dievo karalystėje ir prikėlė Lozorių (ir Juniją) iš numirusių.
Iš kur Junija gavo įgaliojimus liudyti ir mokyti apie Kristų? Užuominą gali suteikti jos veido išraiška, išraižyta panašiai kaip Kristaus, pasilenkusio prie jos, tarsi kažką šnabždėtų jai į ausį (2 pav.). Junija ir jos šeima norėjo, kad ją prisimintų kaip žmogų, kuris mokė su Kristaus autoritetu. Jos gedintys žmonės bendrauja ne tik su mirusia Junija, bet ir su gydančiu Kristumi per prasmę, kuri atsiskleidžia per sarkofago atvaizdus. Junija ragina gyvuosius priimti Kristų, kuris priėmė jos tarnystę ir kurį ji liudija ir po mirties.
Šios IV a. moterys yra vėlesnių laikų vienuolių ir apaštališkųjų moterų vienuolių pirmtakės, kurios, nepaisydamos didelio pasipriešinimo, pasitikėjo Kristaus galia nešti išgydymą ir teisingumą. Pavyzdžiui, visuomeninio švietimo ir ligoninių atsiradimą ir plėtrą Vakaruose ir Pietuose galima sieti su moterų vienuolių ordinais, kurios atsisakė užsidaryti vienuolynuose, kad galėtų laisvai rūpintis ligoniais, vargšais ir beraščiais.
Klara Asyžietė parašė pirmąją moterų vienuolijos regulą, pagal kurią jos bendruomenė niekada nesirems turtingųjų dovanomis. Tai reikštų, kad visos seserys yra lygios. Vyskupas jai atkakliai priešinosi ir nusileido tik tada, kai Klara atsidūrė mirties patale. Nepaisant inkvizicijos baimės, Teresė Avilietė nurodė naujus būdus, kaip patirti Dievo buvimą mūsų gyvenime, Bažnyčios institucijose bei sakramentuose. Bažnyčios mokytojos, tokios kaip Teresė Avilietė, Hildegarda Bingenietė, Teresė iš Lizjė ir Kotryna Sienietė liudijo apie gailestingą, o ne teisiantį Dievą.
Reljefai, iškalti ant Junijos kapo, rodo, kad jos bendrystės su prisikėlusiu Kristumi patirtis buvo esminis jos pamokslavimo ir mokymo elementas, nepaisant įspėjimų tylėti. Ilgoje krikščionybės istorijoje – ir galbūt ypač moterų vienuolinių ordinų istorijoje – Kristaus artumas padėjo tikinčiosioms įveikti, atrodytų, neįveikiamas kliūtis, skatindamas jas rizikuoti dėl Tėvo, kurio meilė galiausiai viešpataus žemėje taip, kaip danguje.
(DŽ/Vatican News)
