Lapkričio 28 dienos konsistorija. Likti Dievo kelyje

„Eiti kartu“

Apeigų pradžioje visų naujųjų kardinolų vardu į Šventąjį Tėvą kreipėsi maltietis Mario Grechas, kuris eina Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus pareigas. Pasak jo, konsistorija sukviesta visai žmonijai sunkiu dėl pandemijos metu. Tuo pat metu krizė yra galimybė Bažnyčiai ir pasauliui pergalvoti savo gyvenimą. Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie Bažnyčią kaip sakramentą – vienybės tarp Dievo ir žmonių giminės įrankį, kaip keliaujančią Dievo Tautą. 

Bažnyčia „eina kartu“. Ji nėra vien individų suma, tačiau šventoji Dievo Tauta, kuri, jei eis kartu, neišklys iš kelio, nes pakrikštytųjų visuma turi sensus fidei, tikėjimo jausmą, padedantį suprasti, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai. 

Bažnyčios prigimtis yra sinodinė. Būti sinodine Bažnyčia reiškia būti įsiklausančia Bažnyčia. Abipusis klausymasis, Šventosios Dvasios klausymasis turbūt yra geriausias kelias įgyvendinti atvirą ir dinamišką mąstymą, atvirą Dievui ir Tiesai, būtiną geram teologui ir geram vyskupui. 

Kardinolas Grechas priminė įvairius paties Pranciškaus dokumentus ir mintis, kur pabrėžiama, jog sinodiškumas yra Bažnyčios forma ir gyvenimo būdas. Sinodas yra ne įvykis, bet procesas. Dievo Tautos tikėjimo jausmas yra šio proceso dalis. Sinodiškumas reiškia, kad visi Bažnyčios gyvenimo lygiai yra įtraukiami į vaisingą ciklą: vietinės Bažnyčios, bažnytinės provincijos, regionai. Kardinolų kolegija taip pat yra to dalis. 

„Taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite“

Didžioji konsistorijos apeigų dalis vyko įprasta tvarka, gerbiant prevencines sveikatos normas. Dėl pandeminės situacijos atsisakyta kai kurių simbolinių gestų: senųjų ir naujųjų kardinolų broliško apsikabinimo, taip pat įprasto naujųjų kardinolų sveikinimo po konsistorijos. Naujieji kardinolai į apeigas galėjo pakviesti apie dešimt dalyvių: šeimos narių, draugų, bendražygių. 

Po giesmės Tu es Petrus („Tu esi Petras“) popiežius ištarė įžanginį pasisveikinimą ir maldą. Buvo perskaityta Evangelijos pagal Morkų ištrauka (Mk 10, 32-45), kurioje Jėzus kartu keliaujantiems mokiniams, dviem iš jų panorus garbingų vietų, paaiškina, kad atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama. Vietoj garbingų postų Viešpats pažadėjo: „taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“

Homilijoje popiežius priminė, kad evangelisto Morkaus pasakojimas ne kartą buvo skaitytas naujų kardinolų skelbimo konsistorijose. Pasakojimo kontekstas yra kelias: Jėzus keliauja su mokiniais link Jeruzalės, kurioje kentės ir prisikels. Jis pakvietė konsistorijos dalyvius pažvelgti iš tokios pačios perspektyvos, pasijausti kelyje, kartu su Jėzumi. 

Dievo žodis žeidžia ir gydo

Morkus pažymi, kad mokiniai buvo neramūs, mat Jėzus kelis kartus buvo užsiminęs apie tai, kas laukia Jeruzalėje. Jėzus supranta mokinių jausmus, nėra abejingas, tačiau toliau ryžtingai eina, nes tai daro dėl jų ir dėl mūsų visų. Viešpats taip pat stengiasi išaiškinti, koks yra jo kelias. Tai nėra tas kelias, kuriuo susigundė Jokūbas ir Jonas, paprašę garbingų vietų ir, galbūt patys nesuprasdami, panorę pasinaudoti Jėzumi dėl savo pačių interesų. 

„Jėzus, išklausęs Jokūbą ir Joną, nesutrinka, nesupyksta. Jo kantrybė begalinė. „Patys nežinote, ko prašote“, atsako. Tarsi išteisina, bet ir priekaištauja tuo pat metu – „patys nežinote, kad išklydote iš kelio““, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, visi patiria pagundą nuklysti, pasirinkti kitą kelią ir turi budėti, kad išliktų Jėzaus kelyje. „Mūsų kojos, kūnas gali būti su Viešpačiu, bet širdis – ne, ir išvesti mus iš kelio. Tada ir kardinolo rūbo raudona spalva, kraujo spalva, paveikta pasaulio dvasios, gali tapti išsiskyrimo iš kitų spalva“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Grįždamas prie evangelinio skaitinio, popiežius pažymėjo, jog Viešpats puikiai supranta, kad mokiniai linkę nuklysti nuo kelio, tačiau tai priima, išlieja už juos savo kraują, atleidžia, prisikelia dėl jų iš mirusiųjų, perkeičia Dvasios dovana, kad jie vėl eitų jo keliu. Morkus, Matas ir Lukas įterpia šį epizodą, kuriame apaštalai pasirodo taip nevykusiai, į savo Evangelijas, nes tai yra gelbėjantis Žodis, kurio Bažnyčiai reikia visais laikais, kuris parodo tiesą apie Jėzų ir mus, kuris sveikas mums visiems, taip pat popiežiui ir kardinolams. 

„Tai aštrus kardas, mus sužeidžia, sukelia skausmą, bet tuo pat metu gydo, išlaisvina ir atverčia. Atsivertimas reiškia būtent tai: nuklydus sugrįžti į Dievo kelią. Tegu Šventoji Dvasia mums dovanoja, šiandien ir visada, šią malonę“, – meldė popiežius Pranciškus.  

Dabartinė kardinolų kolegija

Po homilijos popiežius išvardijo naujuosius kardinolus ir jų luomą, o šie sukalbėjo tikėjimo išpažinimą ir ištarė priesaikos žodžius. Jiems buvo įteikta kardinoliška kepuraitė, kardinoliškas žiedas, priskirta Romos vyskupijos bažnyčia. Apeigos baigėsi Tėve mūsų malda, popiežiaus palaiminimu ir giesme Sveika, Karaliene.

Po lapkričio 28 dienos konsistorijos kardinolų kolegiją sudaro 229 nariai, iš kurių 128 turi teisę dalyvauti naujo popiežiaus rinkimuose, o 101 jau yra peržengę 80 metų amžiaus slenkstį. Po pustrečio amžiaus pertraukos kardinolu tapo pranciškonas konventualas, nors keletas kardinolų priklauso kitoms pranciškonų vienuolinės šeimos atšakoms. Kardinolai atstovauja 26 vienuolijas ir 90 kraštų. (RK / Vatican News)