„Samaritanus bonus“. Laiškas apie rūpestį kritiniame ir paskutiniame gyvenimo laikotarpyje

Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Luis Ladaria Ferrer SJ sakė, kad šią temą nuspręsta nagrinėti dar 2018 metais ir skirti dėmesį ne vien korektiškai doktrinai, jau išdėstytai įvairiuose kituose dokumentuose, bet ir terminalinių ligonių sielovadai bei kai kuriems etiniams aspektams, kaip kad sąžinės prieštara, susijusiems su naujausia medicinos pažanga. Palengva, su daugelio specialistų pagalba, gimė galutinė teksto versija, kurią patvirtino popiežius Pranciškus. Jo antraštė iškelia evangelinę gerojo samariečio figūrą, o įvadas primena, jog Kristus priėmė didžiausią žmogaus kančią ir ja pasidalijo su žmonėmis, tuo pat metu visiškai pasitikėdamas dangiškuoju Tėvu. Kančia įgijo vilties perspektyvą.

Paskutinį gyvenimo tarpsnį išgyvenantiems ligoniams reikia ne vien vaistų, bet ir žmogiško buvimo šalia, išklausymo, paguodos ir padrąsinimo mirties akivaizdoje, palydėjimo. Kardinolas Ladaria taip pat pabrėžė, kad buvimas nelygus buvimui. Po Kristaus kryžiumi stovėjo tie, kurie iš tiesų buvo su Nukryžiuotuoju, ir tie, kurie atėjo iš smalsumo ar dėl to, kad buvo romėnų valdžios funkcionieriai ir vykdė savo pareigas.

Laiškas, pridūrė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, buvo pristatytas popiežiui Pranciškui ir jo patvirtintas birželio 25 dieną. Laiškui suteikta simbolinė liepos 14-osios data. Tą dieną yra minimas šv. Kamilis Lelietis (1550–1614). XVI amžiuje sunkūs ligoniai buvo atiduodami samdinių priežiūrai. Samdiniai kartais šį darbą atlikdavo ne savo noru, jie buvo parenkami tarp buvusių kalinių. Šv. Kamilis troško pakeisti situaciją ir suburti bendraminčių grupę, kuri rūpintųsi ligoniais ne dėl prievolės, ne dėl uždarbio, bet dėl Dievo meilės, savanoriškai ir meiliai.

Vienas iš „Samaritanus bonus“ nagrinėjamų atvejų – kaip sielovadiškai palydėti tą, kuris jau paprašė eutanazijos arba pagalbos nusižudyti? Šiuo atveju tenka pabrėžti, kad, nors visada dera padėti ir išklausyti, atgailos ar ligonių patepimo sakramentą galima suteikti tik tuo atveju, jei ligonis pareiškė ar kaip nors parodė, kad nori pakeisti sprendimą naudotis eutanazijos paslauga. Be to, tie, kurie dvasiškai palydi tokius ligonius, neturi sudaryti įspūdžio, kad pritaria ar prisideda prie eutanazijos. Pavyzdžiui, jie neturi dalyvauti pačioje eutanazijos procedūroje. 

Kardinolas Ladaria taip pat pabrėžė, kad reikia atsiminti, jog gydytojo ir ligonio susitikimo horizontas – gyvenimo globa, o ši neapsiriboja vien vaistų ir technologijų naudojimu. Priežiūra taip pat turi būti „terapijos menas“. 

Arkivyskupas Giacomo Morandi, Tikėjimo mokymo kongregacijos sekretorius, priminė Jono Pauliaus II žodžius, jog, kai įmanoma – reikia išgydyti, tačiau visada rūpintis, prižiūrėti. Neišgydoma liga neturi tapti nesirūpinimo sinonimu.

Arkivyskupas G. Morandi taip pat pabrėžė, kad egzistencinė kančia yra pakeliama tada, kai gali įsikibti į patikimą viltį. Tai krikščioniškas atsakas mirčiai, kuris orientuoja Bažnyčios darbą su ligoniais ir jų palydėjimą.

Vienas iš laiške „Samaritanus bonus“ paminėtų akcentų – kultūrinės nuostatos, kurios riboja kiekvieno žmogaus gyvenimo gilios ir vidinės vertės suvokimą. Pavyzdžiui, kalbama apie „orią mirtį“, nes nebėra „oraus gyvenimo“, o šiuo apibūdinamos ekonominės galimybės, grožis, fizinis gyvenimas, santykių, dvasios ir religinį matmenį nustumiant į antrą vietą. Tokia kultūrinė nuostata yra perkeliama į medicininį matmenį.

Panašiai sakoma, kad atlikti eutanaziją ar padėti žmogui nusižudyti yra „atjauta“. Dokumente norima pabrėžti, kad tai klaidinga atjautos samprata, nes atjauta neturi būti mirties sukėlimas, bet ligonio priėmimas ir jo kančios palengvinimas. Dar viena kultūrinė nuostata yra individualizmas, kuriam kiti asmenys yra kliūtis ir grėsmė jo laisvei. Galiausiai – utilitaristinė gyvenimo samprata: gyvenimas vertingas tada, kai jis produktyvus ir teikia materialią naudą. Neteikiantys naudos tampa „išmestini“.

Rugsėjo 22 dienos spaudos konferencijoje kalbėjo Gabriella Gambino, bioetikos profesorė, Popiežiškosios Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos pasekretorė.

Ji pažymėjo, kad dabartinė medicinos, priežiūros, globos perspektyva yra veikiama liberalios, individualią laisvę išaukštinusios visuomenės nuostatų. Viena iš tokių nuostatų yra „susitarimo mentalitetas“. Dėl visko galima susitarti, viską galima leisti, net ir gyvybės atėmimą. „Samaritanus bonus“ perspektyva kita – pripažinti kančią ir tuo pat metu pareigą rūpintis kenčiančiu.

Tačiau teisė daryti su savo ir su kito gyvybe tai, ką nori, neegzistuoja. Įstatymai, kurie medikus susaisto absoliučia pacientų apsisprendimo valia, iškraipo priežiūros ir globos santykius, sudaro sąlygas piktnaudžiauti senelių ir kitų silpnų asmenų būkle, kelia kultūrinę sumaištį tarp to, kas gera ir kas bloga.    

„Istoriniu periodu, kai, rodos, lengviau pasitikėti mokslu ir technologijomis nei žmonėmis, laiškas „Samaritanus bonus“ į centrą aiškiai iškelia žmogiškų santykių svarbą kritinėse ligos situacijose ir paskutiniame gyvenimo tarpsnyje“, – sakė dar vienas bioetikas, profesorius Adriano Pessina. – „Mūsų epocha pabrėžia asmens orumą, individualią laisvę, bet priežiūrą ir medicininę pagalbą deleguoja technologijoms, medicinos ir vaistų mokslams. O kai technologijos nebegali nieko, kai ligos fazė reikalauja kantraus asmeninio įsitraukimo ir mirtis jau šalia, tada kyla pagunda mirčiai – pagalbos nusižudyti, eutanazijos, terapinio apleidimo forma – deleguoti atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą, į kurį jokia mašina, net ir išmaniausias dirbtinis intelektas, negali atsakyti“.

„Šio laiško esmė – pakviesti sugrąžinti prasmę ilgam ligos ir neįgalumo laikui, sugrąžinti prasmę mirštančio žmogaus būklei“, – sakė profesorius Pessina ir pabrėžė, jog žmogaus vertės klausimas yra neatsiejamas nuo draudimo žudyti. Draudimas žudyti yra ne vien etinis, bet ir politinis: tai demokratinis tarpusavyje lygių asmenų santykių pamatas. Kodėl ligonis, jo šeima, jį supanti visuomenė pradeda jausti, kad jis yra vien egzistencinė, ekonominė ir jausmų „našta“? Nes terminas „gyvenimo kokybė“ iš tiesų aprašo funkcijų kiekybę ir nuvertina bei diskriminuoja tuos, kurie dėl ligos ar neįgalumo neturi jų tiek, kiek sveikas žmogus.

„Šis laiškas primena, kad nėra nevertų gyventi gyvenimų ir kad, nors tiesa, jog ligoje, kančioje ir mirtyje nėra kuo džiaugtis – todėl su tuo kovojama – taip pat tiesa tai, kad žmogus, nepaisant savo ribų, trapumo, nuovargio yra visada vertas meilės.“ (RK / Vatican News)