Maronitų patriarchas. „Aktyvus neutralumas“ yra Libano išsigelbėjimas
Rugpjūčio viduryje patriarchas paskelbė ir viešai pristatė „Memorandumą apie Libaną ir aktyvų neutralumą“, kurio principai galėtų būti visiems naudingos ir reikalingos taikos išsaugojimo kelias dabartiniame nacionaliniame ir ypač geopolitiniame kontekste.
Pasak patriarcho Bechara Rai, jo pareiškimas apie neutralumą kaip istorinį Libano vaidmenį, tuo pat metu užtikrinantį valstybėje vienybę ir stabilumą, liepos pradžioje sulaukė didelio palaikymo ir pritarimo iš įvairių partijų, įvairių religinių įsitikinimų žmonių. Memorandumas apie „aktyvų neutralumą“ geriau atskleidžia šio pasiūlymo pagrindą.
Kodėl reikia kalbėti apie Libano neutralumą? Šis principas nepaminėtas krašto konstitucijoje, tačiau visada buvo šiuolaikinės, 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje gimusios valstybės, gynybos politikos ir užsienio santykių dalis. Redaguojant krašto konstituciją buvo nagrinėjama Šveicarijos patirtis. Neutralumo tendencija aiškiai regima II pasaulinio karo metais, kai Libanas nusprendė laikytis neutralumo tiek Vakarų, tiek Rytų atžvilgiu. Neutralumo principas, primena patriarchas Rai, dažnai buvo minimas valstybės ir vyriausybės vadovų kalbose. Tai buvo politinė išmintis, kuri leido išsaugoti kraštui teritorinį vientisumą, kai buvo siūloma suvienyti visas arabų teritorijas ar kai vyko Izraelio ir arabų valstybių karai, užtikrinti gerovę, mažą bedarbystę, didelį uždarbį. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, dar kartą priminė Libano ganytojas, jo tėvynė buvo praminta „Rytų Šveicarija“.
Ir priešingai, Libanas neteko savarankiškumo ir gerovės, iš musulmonų ir krikščionių sudarytos visuomenės vienybės, kai buvo įtrauktas, remiant daliai libaniečių, į ideologinius, politinius, karinius ir religinius Artimųjų Rytų konfliktus. Kraštą nusiaubė karas, jo teritorijas kontroliavo Izraelio kariuomenė, Sirijos kariuomenė, palestiniečių organizacijos, Irano įsteigta Hezbolla horganizacija. Paties Libano valdžios institucijos yra negerbiamos, etninė ir religinė pusiausvyra išmušta iš vėžių, o tai sukėlė dar vieną vidinių konfliktų bangą. Šiandien Libano egzistencija yra pakibusi ant plauko, krašto vienybė, savarankiškumas ir stabilumas aižėja. Šias grėsmes tinkamai gali atsverti tik neutralumo principas, įsitikinęs maronitų patriarchas.
Libano neutralumas turi būti aktyvus. Viena vertus, Libanas turi atsisakyti dalyvauti koalicijose, kariauti kitų karus, negali leisti užimti, valdyti ir išnaudoti savo teritorijos regioniniams konfliktams. Antra – tuo pat metu Libanui dera remti asmenų ir tautų teises, ginti ir užtarti palestiniečius, ypač esančius jo teritorijoje, siekti tautų suartėjimo, būti religijų dialogo žeme, tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Trečia, būtina stiprinti visus aspektus, kurie užtikrina valstybės stabilumą, vidinį saugumą, institucijų funkcionavimą – nuo kariuomenės reformos iki teisinės valstybės. Regioninės arabų organizacijos, Jungtinės Tautos ir Libano kaimynės taip pat turi gerbti šios šalies neutralumą.
Neutralumo statusas taip pat reiškia ieškoti ir atrasti išeitis istoriniuose konfliktuose, kurie jau dešimtmečius kamuoja šalį ir kurie buvo sprendžiami paviršutiniškai. Patriarchas Rai nurodė keturias konfliktų versmes. Viena, tai krašto religinių grupių nesutarimai ir siekis pakeisti valdžios formą, kuris neretai siejasi su kitų šalių interesais, religinėmis ideologijomis. Antra, tai konfliktai kaimyninėse šalyse, kurių atgarsiai pasiekia Libaną. Trečia grėsmes kelianti sritis – tai neapibrėžti teritoriniai ir valstybiniai santykiai su Sirija. Ketvirta – Izraelio valstybės sukūrimo pasekmės, tarp kurių – palestiniečių pabėgėlių banga. Neišsprendus šių gelminių konfliktų, pasak patriarcho, Libano laukia vienas iš trijų scenarijų. Šalyje iškils viena grupė ir kumščiu valdys kitas, grasins regioninei pusiausvyrai. Antras scenarijus: Libanas taps besvorė ir nuo kitų priklausoma valstybė. Trečias – kiti nuspręs perdalinti Libaną, nepaisant to, ko nori patys libaniečiai.
Neutralumo principas, tęsiama kardinolo Rai memorandume, užtikrintų ekonominės gerovės sąlygas: saugumą, stabilumą, tarpusavio pasitikėjimą, aiškias taisykles, laisvą judėjimą, neskirstymą pagal religinius įsitikinimus. Libanas Artimuosiuose Rytuose tradiciškai išsiskiria bankininkyste, medicinos lygiu, turizmu, kokybišku švietimu, turi nemažai išeivijoje gyvenančių piliečių ir yra geografiškai patogioje zonoje.
Libano aktyvaus neutralumo principas turi žengti petys į petį su demokratiniu, kultūriniu ir religiniu pliuralizmu, būdingu šiam kraštui, taip pat su pusės milijono palestiniečių ir pusantro milijono sirų pabėgėlių problemos sprendimu, reziumavo maronitų patriarchas kardinolas Bechara Rai. (RK / Vatican News)
