Ekumeninis vadovas „Vyskupas ir krikščionių vienybė“
Ekumenizmas – ne pasirinkimas, o pareiga
Gruodžio 4 dieną su popiežiaus Pranciškaus palaiminimu paskelbtas praktinis ekumeninis vadovas „Vyskupas ir krikščionių vienybė“ turi padėti geriau suprasti šią pareigą ir ją įgyvendinti, pažymima dokumento pratarmėje, pasirašytoje kardinolo K. Kocho, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko.
Dokumento įvade išsamiau paaiškinama, kodėl ekumenizmas nėra antraeilis uždavinys Bažnyčios gyvenime: jis išplaukia iš jos pačios prigimties. Tačiau šio uždavinio įgyvendinimas labai priklauso nuo konkretaus konteksto: vienur katalikai gali būti dauguma, kitur mažuma tarp kitų krikščionių arba tarp kitų religijų išpažinėjų. Kiekvienas vyskupas turi ieškoti būdų, kaip įgyvendinti katalikiškus ekumenizmo principus savojoje vyskupijoje.
Pareigos, struktūros ir formacija
Be pratarmės ir įvado, dokumentą „Vyskupas ir krikščionių vienybė“ sudaro dvi didelės teminės dalys. Pirmoji skirta ekumenizmo, kaip nuostatos ir praktikos, skleidimui Katalikų Bažnyčioje.
Patariama vyskupams įsteigti specialias pareigas arba struktūras vyskupijos lygmeniu: paskirti delegatą arba atsakingąjį ekumeniniams uždaviniams, sukurti specialią komisiją. Panašiai sukurti atitinkamas pareigas ir struktūras vyskupų konferencijos, krašto arba regiono lygmeniu, sekti gerais pavyzdžiais, remtis Šventojo Sosto pagalba.
Kita darbo kryptis – Dievo tautos formacija, vyskupijų tikinčiųjų rengimas santykiams su kitais krikščionimis. Dera išaiškinti, kad ekumenizmas nėra kompromisas tiesos sąskaita. Bet jis nėra ir iškraipytų polemikų, tokių, kaip praeityje, tęsimas. Turi būti aišku, kad ekumenizmas neįmanomas be nuolankumo ir vidinio atsivertimo. Daug naudingų nuorodų apie kunigų, seminaristų ir pasauliečių ekumeninę formaciją pateikiama „Ekumenizmo gairėse“.
Ekumenizmui turi tarnauti vyskupijų komunikacijos priemonės, ypač atsimenant, kad komunikacijos trūkumas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių krikščionys vienas nuo kito nutolo.
Ekumenizmo briaunos
Antroje didelėje tematinėje dalyje kalbama apie Katalikų Bažnyčios ryšius su kitais krikščionimis. Šie ryšiai gali būti suskirstyti į keturias grupes.
Dvasinis ekumenizmas skatina maldą, atsivertimą ir šventumą krikščionių vienybės perspektyvoje. Meilės ekumenizmas skatina kasdienius susitikimus ir bendrus darbus, maitinančius visiems bendrą krikšto ryšį. Tiesos ekumenizmo dėmesys tenka doktrinos aspektams ir skilimų gydymui. Gyvenimo ekumenizmas apima bendrą krikščionių misiją pasaulyje, kultūros matmenį.
Dėl patogumo ir aiškumo šios formos yra išvardytos atskirai, tačiau visada reikia atsiminti, jog iš tiesų tai skirtingi vienos ir tos pačios tikrovės aspektai.
Dokumente „Vyskupas ir krikščionių vienybė“ nemažai dėmesio skiriama pabrėžti maldos pirmumui: „Malda yra ekumenizmo siela“. Maldos, arba dvasinis, ekumenizmas mūsų dėmesį kreipia į Šventąjį Raštą, taip pat verta atsiminti, kad krikščionys švenčia tas pačias liturgines šventes arba laikotarpius – Kalėdas, Velykas, Sekmines, adventus ar gavėnias. Daug krikščionių taip pat gerbia tuos pačius šventuosius, kankinius, lanko tas pačias piligrimines vietas. Visa tai yra progos ekumenizmui. Kaip nepaminėsi Krikščionių vienybės savaitės, vykstančios sausio 18–25 dienomis. Dokumento skyreliuose taip pat pabrėžiamas vienuoliško gyvenimo indėlis į ekumenizmą ir istorinės atminties tyrinimas: ne kasant naujus apkasus, bet gydant atmintį. Būtent tokia kryptimi pasukta minint Reformacijos 500 metų sukaktį 2017-aisiais.
Praktinių patarimų apie meilės ekumenizmą, arba dialogą, rinkinyje siūloma pirmiems žengti žingsnį ir pakviesti kitus krikščionis į svečius. Tęsiant tiesos ekumenizmą verta susipažinti su jau paskelbtais ekumeniniais ir dvipusiais dokumentais, su jau pasiekta pažanga. Gyvenimo ekumenizmui dera ieškoti bendrų nuostatų įvairiais visuomeniniais klausimais, tarpreliginiame dialoge, socialinėse institucijose, tokiose kaip mokyklos ir ligoninės, evangelizavime ir katechezėse. Taip pat nagrinėjamos mišrių santuokų ar perėjimo iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą temos.
Dievo pirmumas
Neįmanoma įveikti visų vienybės kliūčių nuosavomis jėgomis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia pasidavimo: prisikėlęs Kristus įveikė nuodėmę, mirtį ir kitus blogius. Krikščionims nedera nusivilti dėl savųjų skilimų, panašiai kaip negali nuleisti rankų susidūrę su neteisingumu ar karu. Vienybės kelias reiškia vis geresnį Dievo pergalės ir malonės priėmimą, jis sutampa su atvirumu Dievui, o tai dar kartą primena maldos pirmumą. Malda ekumeninis vadovas ir užbaigiamas. (RK / Vatican News)
