Nepilnamečių apsaugos problemos Vidurio ir Rytų Europoje

Adam Żak SJ

Neįmanoma suprasti Bažnyčios reakcijos Vidurio ir Rytų Europos šalyse į nepilnamečių ir kitų pažeidžiamų asmenų seksualinio išnaudojimo, kurį įvykdė katalikų dvasininkai, krizę, neatsižvelgus į socialinę-politinę ir kultūrinę padėtį po to, kai dviejų pasaulinių karų sunkiai sužeistas visuomenes pavergė komunistų režimai. Visų konfesijų krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės susidūrė su žiauriomis represijomis ir griežtais tarnystės apribojimais. Visur buvo užgniaužtas švietimo darbas ir krikščioniškų draugijų veikla, draudžiamas arba ribojamas jaunimo religinis ugdymas. Bet kokia krikščionybės įtaka jaunimui turėjo būti palaipsniui panaikinta. Visomis priemonėmis tarp jaunimo skatinama kultūra buvo ne sekuliari, bet ateistinė ir antikrikščioniška. Tuo pat metu režimų propaguojamas gyvenimo būdas atsiribojo nuo vakarietiško modelio, kuris buvo pristatomas kaip hedonistinis, ištvirkęs ir dekadentiškas.

Negalima nepastebėti, kad tokia dešimtmečiais vykdyta politika nulėmė didelius krikščionių tapatybės skirtumus tarp vienoje ir kitoje geležinės uždangos pusėse gyvenusių Europos krikščionių. Ypač tuomet, kai žiniasklaidoje pasirodė blogų žinių apie skandalus Vakarų pasaulio Bažnyčiose, kai kurių Rytų Europos šalių krikščionių širdyse gimė moralinio pranašumo jausmas, kuris savo ruožtu panaikino arba bent jau susilpnino suvokimą, kad panašių nusižengimų gali būti ir jiems artimoje aplinkoje. Lotynų ir graikų apeigų Katalikų Bažnyčios, ypač tos, kurios komunistų laikais buvo privestos veikti pogrindžio sąlygomis, kaip buvusioje Čekoslovakijoje ar Rumunijoje, taip pat Bažnyčios buvusiose sovietinėse respublikose, tokiose kaip Baltarusija, Lietuva ar Ukraina, pagrįstai didžiavosi savo kankiniais, vyskupais ir kunigais, kurių nemaža dalis buvo įšventinti slapta, moterimis ir vyrais vienuoliais, kurie rizikavo viskuo, kad išlaikytų suaugusiųjų tikėjimą ir perduotų jį jaunimui. Nebuvo mokyklų ar internatų, kuriems vadovautų vienuoliai, nes vienuolijos buvo uždraustos. Tiesa, Lenkijoje ar Kroatijoje veikė seminarijos ir noviciatai, tačiau šios išimtys tik patvirtina taisyklę.

Katalikų bendruomenėse galiojo nerašyta taisyklė, kad kritikuoti Bažnyčią draudžiama. Ši taisyklė reikalavo nekalbėti apie jokius skandalus. Už šių nuostatų, be kita ko, slypėjo ir skaudi patirtis, kad skandalingu kai kurių dvasininkų elgesiu buvo pasinaudojama juos verbuojant slaptais valstybės saugumo organų bendradarbiais. Paprastai katalikų bendruomenėse kunigai turėjo didelį autoritetą, o slaptumas neskaidrioje ir cenzūros veikiamoje visuomenėje buvo spontaniškas mechanizmas, taikomas ne siekiant apginti sugedusius kunigus, bet užtikrinti minimalią bendruomenės autonomiją.

Diktatūros valdomose visuomenėse praktikuojamos savigynos nuostatos sukūrė įpročius ar netgi tam tikrą mentalitetą, kuris neišnyko kartu su komunizmo žlugimu. Jo pasekmes matome ne tik susidurdami su neskubėjimu atsakingai ir skaidriai spręsti nepilnamečių seksualinio išnaudojimo krizę. Toks mentalitetas taip pat yra rizikos veiksnys. Jis leidžia galimiems nusikaltėliams jaustis nebaudžiamais, nes juos saugo aplinkos tyla. Toks mentalitetas, kuris diktatūros laikais buvo pateisinamas, yra ne kas kita, kaip klerikalizmas, kaip tai įvardijo popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus.

Tad Bažnyčiai negalint reikštis kai kuriose darbo su nepilnamečiais srityse, tokiose kaip mokyklos ar internatai, negalėjo šiose srityse būti ir dvasininkų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius. Kita vertus, tai sukėlė arba sustiprino tokius rizikos veiksnius, kaip dvasininkų nepavaldumas bet kokiai valdžios kontrolei, užtikrinantis slaptumą net tose situacijose, kai jie išnaudojo nepilnamečius. Nepasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis taip pat yra diktatūros palikimas. Net ir dabar, demokratijos sąlygomis, jis ir toliau saugo nusikaltėlius, nes neleidžia bendradarbiauti arba apsunkina bendradarbiavimą tiriant galimus dvasininkų padarytus nusikaltimus. Dažnai ir toliau manoma, kad svarbiau ginti Bažnyčios viešą įvaizdį, nei veikti skaidriai.

Po komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse prasidėjo sudėtingi transformacijos procesai, kurie apima ir gyvenimo būdą bei daugumą moralinių ir socialinių vertybių, susijusių su seksualumu, šeima ir t. t. Vidurio ir Rytų Europos šalis pasiekė pokyčiai, kuriuos Vakarų šalys patyrė jau XX a. septintajame dešimtmetyje. Komunistinio režimo laikais seksualumas buvo tabu. Socialistinė moralė save pristatė kaip pažangią, tačiau pažanga šiuo klausimu apsiribojo keliais dalykais, iš kurių bene ryškiausias buvo neribotos galimybės daryti abortus. Jungtinėse Amerikos Valstijose seksualinės prievartos prieš vaikus tema moksliškai pradėta tyrinėti XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Visuomenė pamažu ėmė suprasti, kad tai yra socialinė problema, kurią reikia spręsti kaip visumą, kaip reiškinį, kuris vis labiau suvokiamas kaip labai rimtas ir reikalaujantis ne tik baudžiamosios teisės įsikišimo, bet ir prevencinių priemonių. Komunistinio bloko šalyse klausimai, į kuriuos buvo sutelktas žmonių dėmesys, buvo labiau susiję su laisvės, demokratijos, pagarbos piliečių ir darbininkų žmogaus teisėms siekiais. Tarp Vakarų ir komunistų valdomų visuomenių atsirado atotrūkis dėl to, kuriuos dalykus reikia spręsti pirmiau. Tai nereiškia, kad vaikai Vidurio ir Rytų Europoje nebuvo seksualiai išnaudojami ar nepatyrė kitokio smurto. Tačiau tai nebuvo viešai aptarinėjama ar suvokiama kaip socialinė problema. Nepilnamečių išnaudojimas buvo visiškai uždangstytas. Kita vertus, smurtas buvo paplitęs visur, pradedant valstybinėmis struktūromis ir baigiant alkoholizmo paveiktomis šeimomis, o tai, kaip žinoma, yra vienas iš veiksnių, didinančių seksualinės prievartos prieš vaikus ir kitus pažeidžiamus asmenis riziką. Esant tokiai padėčiai, nenuostabu, kad visuomenėje ir, deja, kai kuriose Bažnyčios aplinkose seksualinis nepilnamečių išnaudojimas nėra laikomas prioritetine problema.

Įvykę politiniai pokyčiai pradėjo arba paspartino sudėtingą transformacijos procesą ir šioje srityje. Procesas, kuris vis dar tęsiasi, įvairiomis formomis ir skirtingu laiku ėmė veikti ir Bažnyčias. Seksualinio išnaudojimo sukelta krizė ypač paveikė šalis, kuriose daugumą sudaro katalikai, pavyzdžiui, Lenkiją. Jei nesugebėjome pasimokyti iš klaidų, kurias padarė kiti, kol žiniasklaidos spaudžiami nesusidūrėme su atskleidžiamų nusikaltimų lavina, turime bent jau stengtis pasimokyti iš gerosios praktikos, kuri buvo pritaikyta kitur ir duoda gerų rezultatų, kad Bažnyčia taptų saugia vieta vaikams.

Tai tiesa, kad žlugus komunizmui pilietinėms visuomenėms ir Bažnyčioms iškilo ir tebekyla daug rimtų iššūkių. Visose gyvenimo srityse, taip pat ir moralinėje, mums tenka susidurti su sunkumais ir pokyčiais, kurie vyksta labai sparčiai ir kuriems nebuvome pasirengę. Mūsų regiono Bažnyčioms, kurios išėjo iš pogrindžio turėdamos negausias dvasininkų gretas, padėjo kaimyninės ir tolimesnės Bažnyčios. Kartais tarp iš svetur atvykusių pagalbininkų buvo žmonių, turinčių žmogiškosios brandos problemų. Deja, jie būdavo priimami, nes jų atžvilgiu nebuvo pritaikytos kituose kraštuose tokiems atvejams taikomos procedūros. Atrodo, kad vis dar mažai mokomės vieni iš kitų.

Būtent dėl to Varšuvos konferencija gali būti labai naudinga, kad mainų ir mokymosi procesas taptų veiksmingesnis ir sistemingesnis.

Tėvas Adam  Żak yra Krokuvos jėzuitų universiteto „Ignatianum“ Vaikų apsaugos centro direktorius ir Lenkijos vyskupų konferencijos vaikų ir jaunimo apsaugos koordinatorius.